Į sceną sugrąžinta Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“

Liepos 6 d., Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, akcentuojant Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, po 21 val. drauge su viso pasaulio lietuviais sugiedotos Tautinės giesmės skambės festivalio svečio – Kauno valstybinio muzikinio teatro – kūrybinėmis pajėgomis į sceną sugrąžinta Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“…

Prieš 81 metus operos premjera įvyko taip pat Kaune, Valstybės teatre – 1937 m. vasario 15 d., 19-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse. Anuomet operą statė dirigentas Mykolas Bukša, režisierius Petras Oleka, chormeisteris Julius Štarka, choreografas Bronius Kelbauskas, istorines dekoracijas sukūrė Mstislavas Dobužinskis, dainavo Ipolitas Nauragis (Radvila), Aleksandras Kutkus (Jonušas), Antanas Sodeika (Katkus), Gražina Matulaitytė (Sofija), taip pat Jadvyga Vencevičaitė, Antanas Kučingis, Stasys Santvaras ir kiti.

Operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija, nūdienos menininkų interpretuojami šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis, ypatingai tinka iškilaus valstybės jubiliejaus minėjimui. Siužeto centre – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės, Radvilos ir Chodkevičiai, nepaisant religinių nesutarimų ir turtinių interesų kilus grėsmei pasiryžusios susivienyti vardan Tėvynės gerovės ir laisvės. Pasak operos režisieriaus Kęstučio S. Jakšto: Šiandieninė situacija labai panaši į buvusią 1600 metais: turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne religiniu, o ambicijų pagrindu. Pagrindinę operos mintį – ar mums reikia aukų, kad taptume vieningi – ko gero, išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamaisiais žodžiais – „kalbėtis turim, tartis“. Tokia tematika puikiai atliepia visus metus švenčiamo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo dvasią ir pasitarnauja gaivinant istorinę didingos Lietuvos praeities atmintį.

 

Muzikologė Beata Baublinskienė, džiaugdamasi šios operos atgimimu, rašė: Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“, tai tas prieškario modernizmas operoje, kurio, regis, net nemanėme turėję. Šiuo požiūriu Kauno valstybinio muzikinio teatro darbas šią operą prikeliant yra tikrai reikšmingas. Juolab turint minty, kiek papildomų pastangų toks pastatymas reikalauja. Atlikėjams tai buvo nauja, iki tol nežinoma medžiaga. Trumpai tariant, „Radvila Perkūnas“ yra vertas pagarbos viso teatro darbas.

 

Po premjeros įspūdžiais dalijosi ir teatrologas Gediminas Jankus: Džiaugiuosi, kad drąsiai ir kūrybingai sutrumpintas ištęstas B. Sruogos libretas, išryškintos svarbiausios linijos, sankirtos ir konfliktai. Jaunųjų meilės linija tampa vyraujanti, o didikų šeimų nesutarimai dėl įtakos ir tikybos spektaklio finale pasiekia dramatišką kulminaciją. Daugybė žaismingų, netgi komiškų scenų iš to meto Vilniaus gyvenimo, ryškios masinės scenos, scenografija, akcentuojanti baroko linijas, puikūs solistų darbai palieka neužmirštamą įspūdį. J. Karnavičius meistriškai savo muzikoje panaudojo liaudies dainų, sutartinių, humoristinių užstalės dainuškų motyvus. Tautinis romantizmas grįžta! – norisi sušukti po premjeros, kuri vietomis pasiekė misterijos skambesį. Lenkiuosi kūrybinei grupei ir visiems atlikėjams.